Likęs partneris, be skausmo širdyje, patiria baimę ir depresiją, dažnai yra emocinių, psichinių sutrikimų, dėl kurių atsiranda sunkių psichinių ligų.
Iš pradžių gali būti net naudinga prarasti partnerio vienatvę iš išorinio pasaulio. Ypač būtina išvengti "komforto", kuris siekia pasinaudoti laikinu silpnumu. Kartais jie primygtinai klausia apie savo asmeninį gyvenimą ir net sugeba uždirbti šiek tiek pinigų.
Apie partnerio mirties naujienas kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai. Tai priklauso nuo jo asmenybės, pobūdžio pobūdžio, gebėjimo patirti likimo smūgius. Pasak psichologų, ši reakcija suskirstyta į keturis etapus, o jų pasireiškimas nėra laikomas nukrypimu nuo normos. Iš pradžių sutuoktinis, likęs vienas, atrodo, yra narkotinas ir dar to nesuvokė. Paprastai šis etapas trunka keletą valandų, tačiau jis gali būti ilgesnis (kartais šią būseną stabdo ryškios kančios ar pykčio išpuoliai). Tada seka liūdesio stadija ir partnerio paieška, kuri trunka kelis mėnesius ar net metus. Šis etapas lydi gilios liūdesio ir gailestingumo. Dažnai žmogus tampa labai neramus, nuolat mąsta apie mirusį partnerį, jam nerimą kelia nemiga. Netgi gali būti jausmas, kad mirusysis yra arti, ir jo buvimo požymiai gali būti, pavyzdžiui, tariamai išgirsti tam tikrus garsus.
Ši sąlyga palaipsniui virsta trečiajame etape - absoliutus nusivylimas ir dezorganizacija. Galiausiai ketvirtasis etapas yra vidinė asmenybės rekonstrukcija. Sutuoktinis, likęs vienas, priprasti prie nuostolių ir jau gali įvertinti su partneriu gyvenamą gyvenimą, lyg iš išorės, patirti teigiamas emocijas.
Svarbiausia, kad visi keturi etapai išeina įprastai, t. Y. turėjo pradžią ir pabaigą. Kalnai ir gedulai neturėtų tapti gyvenimo būdu.
Visų pirma, sielvartaujantis asmuo turi priimti likimo smūgius, nesvarbu, kaip sunku jie gali būti. Labai svarbu suderinti su partnerio praradimu. Asmuo turi suprasti, kad mylimo žmogaus mirtis yra neatšaukiama. Labai svarbu, kad žmogus patyrė belaisvių praradimą ir vėl bandytų susirasti. Reikia kuo greičiau pakeisti senus elgesio įpročius, nes tik šiuo atveju yra įmanomi nauji jausmo ir veikimo būdai. Jei asmuo to negalės, jis atimamas iš ateities.
Mirtini gyvenime vykstantys įvykiai visada skatina paties asmens pasikeitimą: našlė turi mokytis atlikti įprastą kasdienį darbą, o našlė - rūpintis būstu, kad galėtų apsisaugoti nuo didelių pajamų. Jei yra vaikų, likęs sutuoktinis turi vykdyti abiejų tėvų pareigas. Kuo geriau žmogus sugebės priprasti prie naujo vaidmens, tuo labiau ramus, labiau nepriklausomas jis pajus sau, jo pasitikėjimas savimi bus atkurtas anksčiau. Tik tada jo gyvybė taps pilna.
Yra keletas patologinės skausmo formų: lėtinis sielvartas ir per didelis mirusiojo idealizavimas. Šios skausmingos formos gali būti skirtingos sunkumo laipsnio. Tokius pacientus gydo gydytojas.